Kai išgirsti frazę „Kaunas – Lietuvos čiuožimo širdis”, norisi iškart paklausti – kieno čiuožimo? Riedučiais važinėjančio paauglio, kuris kiekvieną dieną lūžinėja ant duobėtų šaligatvių, ar ledo ritulio treniruotę lankančio vaiko, kurio tėvai kasryt kariauja su viešuoju transportu, kad nuvežtų jį į Kauno Ledo areną? Šitas skirtumas yra esminis, ir dažnai jis lieka nepastebėtas, kai kalbama apie miesto „čiuožimo kultūrą” apskritai.
Tiesa yra ta, kad Kauno transporto sistema formuoja šitą kultūrą ne todėl, kad ji gerai suplanuota riedutininkams ar čiuožėjams, o todėl, kad ji tiesiog tokia, kokia yra – chaotiška, nepilnai pritaikyta, bet paradoksaliai atverianti erdves, kurių niekas sąmoningai nekūrė.
Šaligatviai, kurie tapo trasomis ne dėl gero dizaino
Paimkime Laisvės alėją. Ji tapo neoficialia riedučių ir riedlenčių trasa ne todėl, kad miesto planuotojai sėdėjo ir galvojo, kaip pritraukti jaunimą su ratukais po batais. Tiesiog ji plati, pėsčiųjų srautas ten reguliuojamas, automobiliams įvažiavimas ribotas – ir jaunimas pasinaudojo tuo, kas liko laisva. Tai nėra infrastruktūros pergalė. Tai atsitiktinumas, kurį po to bandoma pristatyti kaip strategiją.
Panašiai ir su dviračių takais, kurie kartais tampa vieninteliu priimtinu keliu riedutininkui iš vieno miesto galo į kitą. Bet ar tie takai suprojektuoti su mintimi apie riedučius? Ne. Jie skirti dviratininkams, o riedutininkai tiesiog prisitaiko, kartais susidurdami su dviratininkais, kartais keldami pavojų pėstiesiems, nes visi trys grupės stumdomi į tą pačią siaurą juostą.
Ledo arenos ir transporto logistika – kur tikroji problema
Kalbant apie tikrą, organizuotą čiuožimą – ledo ritulį, dailųjį čiuožimą – čia jau kita istorija. Kauno Ledo arena yra viena pagrindinių tokios veiklos vietų šalyje, ir būtent aplink ją formuojasi rimtesnė sporto kultūra. Bet kiek tėvų, vežančių vaikus į treniruotes, iš tikrųjų gali pasikliauti viešuoju transportu? Autobusų maršrutai, einantys link arenos, dažnai nesutampa su treniruočių tvarkaraščiais, o intervalai tarp reisų tokie, kad lengviau tiesiog sėsti į automobilį.
Tai reiškia, kad „čiuožimo kultūra” Kaune iš tikrųjų yra prieinama ne visiems vienodai. Ji priklauso nuo to, ar šeima turi automobilį, ar gyvena patogiu atstumu, ar gali sau leisti laiko sąnaudas, susijusias su nepatogiu transportu. Tai jau nebe apie miestą, kuris „formuoja kultūrą” – tai apie miestą, kuris tą kultūrą netiesiogiai atrenka pagal socialinį statusą.
Kai infrastruktūra tampa atsitiktine palaima
Yra dar vienas aspektas, apie kurį retai kalbama – žiemos sezoniškumas. Kaunas neturi daug atviro tipo čiuožyklų, kurios veiktų natūraliai, be papildomo šaldymo. Tad didžioji dalis „ledo čiuožimo kultūros” iš tikrųjų susikoncentruoja uždarose patalpose, kur prieinamumas priklauso nuo bilieto kainos ir grafiko, o ne nuo miesto atvirumo.
Vasarą situacija pasikeičia – atsiranda daugiau erdvės riedučiams, riedlentėms, riedlenčių parkams. Bet ir čia matosi tas pats modelis: erdvės, kurios buvo sukurtos kitiems tikslams (tuščios aikštės, senos pramoninės teritorijos), tampa neoficialiomis čiuožimo vietomis, kol miestas galiausiai „pastebi” jas ir nusprendžia oficialiai pritaikyti arba, atvirkščiai, uždaryti dėl saugumo priežasčių.
Tad kas iš tikrųjų čia vyksta?
Jei nuoširdžiai žiūrėtume į situaciją, Kaunas netapo čiuožimo sostine dėl kryptingos miesto politikos. Jis tapo tokiu dėl atsitiktinių erdvių, kurios liko laisvos, dėl entuziastų, kurie patys susikūrė bendruomenes, ir dėl to, kad kai kur infrastruktūra tiesiog netrukdė, o ne todėl, kad ji buvo sukurta specialiai tam.
Galbūt tikroji istorija čia yra ne apie tai, kaip transportas formuoja kultūrą, o apie tai, kaip žmonės prisitaiko prie transporto trūkumų ir iš to sukuria kažką, kas vėliau pavadinama „kultūra”. Tai skamba gražiau nei tikrovė – bet tikrovė yra tokia, kokia ji yra: nepatogi, nepilna, ir vis dėlto kažkaip veikianti.
