Kai kas nors ištaria frazę „Kaunas – Lietuvos čiuožimo sostinė”, norisi iš karto paklausti – o kas tą titulą suteikė? Ar tai oficialus statusas, ar tiesiog gražus marketinginis šūkis, kurį miesto savivaldybė kartoja jau kelerius metus? Realybė, kaip visada, yra sudėtingesnė nei viešieji ryšiai norėtų parodyti.
Taip, Kaune yra kelios ledo arenos. „Žalgirio“ arena, „Kauno ledo rūmai“, dar pora mažesnių objektų sporto mokyklose. Skamba įspūdingai, kol nepradedi skaičiuoti, kiek iš tų arenų realiai prieinamos eiliniam gyventojui, o ne tik profesionaliems sportininkams ar komandinėms treniruotėms, kurios užima geriausias valandas.
Infrastruktūra – taip, bet kam ji tarnauja?
Miesto valdžia mėgsta pabrėžti, kiek investuota į ledo areną modernizavimą. Skaičiai iš tiesų nemaži. Tačiau pasidomėjus, kiek iš tų investicijų atitenka masiniam čiuožimui – tam, kad paprastas kauniečio šeimos vaikas galėtų nueiti pačiuožti šeštadienio popietę – vaizdas kiek prasiblaškia. Didžioji dalis laiko rezervuota ledo ritulio komandoms, čiuožimo sporto mokykloms, komercinėms nuomoms renginiams.
Nesuprask klaidingai – tai nėra blogai savaime. Sporto infrastruktūra turi aptarnauti ir profesionalų poreikius. Tačiau kai miestas save vadina „čiuožimo sostine“, tikiesi, kad paprastas žmogus, norintis pasportuoti be jokios konkurencinės ambicijos, turės realų prieinamumą. Šiuo metu tai dažniau lozungas nei praktika.
Kainos ir prieinamumas – kam iš tikrųjų skirta?
Bilieto kaina į viešą čiuožimo seansą Kaune nėra katastrofiška, bet ir nėra tokia, kad kiekviena šeima galėtų sau leisti eiti kelis kartus per savaitę. Pridėkime pačiuožų nuomą, aprangą – ir staiga „sveikas aktyvus gyvenimo būdas“ tampa pomėgiu, kurį gali sau leisti ne visi.
Taip pat verta paklausti – kiek žmonių iš viso žino, kada vyksta viešieji seansai? Tvarkaraščiai keičiasi, informacija pasklidusi po kelis skirtingus šaltinius, kartais net oficialioje svetainėje rasti aktualią informaciją reikia tikros detektyvinės kompetencijos. Jei norima realiai skatinti aktyvumą, pirmiausia reikėtų sutvarkyti pačią komunikaciją, o ne tik statyti gražias arenas.
Sveikas gyvenimo būdas – ar tik retorika?
Čiuožimas iš tiesų yra puiki fizinė veikla – lavina pusiausvyrą, stiprina raumenis, suteikia kardio krūvį. Apie tai kalbėti lengva ir malonu. Tačiau vien turėti ledo areną mieste nereiškia, kad gyventojai automatiškai taps sveikesni ar aktyvesni. Reikia sistemingo darbo – mokyklų programų, subsidijuojamų pamokų, realaus švietimo apie sporto naudą, o ne tik gražių nuotraukų socialiniuose tinkluose iš miesto renginių.
Kaunas turi potencialą tapti tuo, ką save vadina. Bet potencialas ir realybė – ne tas pats. Kol miesto valdžia džiaugiasi statistika apie apsilankymų skaičių arenose, verta paklausti, kiek iš tų apsilankymų yra kartotiniai lankytojai, o kiek – vienkartiniai turistai ar mokyklų ekskursijos, kurios statistiką pagražina, bet realios kultūros nesukuria.
Kas lieka po visų garsiųjų frazių?
Galiausiai, kai nuvalai visą reklaminį blizgesį, lieka klausimas – ar Kaunas iš tikrųjų investuoja į žmonių sveikatą, ar tiesiog į įvaizdį, kuris skamba gerai spaudos pranešimuose? Abu dalykai gali koegzistuoti, bet tik jei antrasis netampa pretekstu ignoruoti pirmąjį.
Miestas turi arenas – tai faktas. Bet ar tos arenos tarnauja žmonėms, ar žmonės tarnauja arenų užpildymo statistikai – tai jau kitas klausimas, į kurį atsakymą reikėtų ieškoti ne pranešimuose spaudai, o realiuose tvarkaraščiuose, kainose ir tame, kiek paprastas kaunietis realiai gali sau leisti tą „sveiką gyvenimo būdą“ praktikuoti be didelių pastangų ar išlaidų. Kol tas atotrūkis neišspręstas, „čiuožimo sostinės“ titulas liks gražiu, bet dar nepilnai užtarnautu vardu.
